Turkija iš arčiau

-hoş karşılama!
Sveiki atvykę, toki pirmieji žodžiai mus pasitiko Turkijoje. Projekto ,,Comenius‘‘ dėka keturi mokiniai bei anglų kalbos mokytoja kartu su socialiniu pedagogu ir šalių mokytojais, turėjo progą pamatyti bei prisiliesti prie šios nuostabios šalies kultūros.
Turkija. Miestelis Galibolu.
Laikrodis negailestingai mušantis septintą valandą ragino, kuo greičiau keltis iš lovos. Už lango vaizdas į gatvių kasdienybę, šalimais kambaryje gulinti kamboriokė vokietė, tyngiai klojosi lova. Bevizituodama šioje šalyje gyvenau pas turkų berniuką- Ugu, kartu su vokietę Nadja.
Pirmieji pusryčiai: turkiškas sūris, vynuogės, alyvuogės,džemas, traški balta duona- tai tradiciniai šios šalies pusryčiai. Svarbu paminėti, kad jų arbata iš ties subtili. Pats gaminimo būdas ir patiekimas žavi. Visų pirmą norint padaryti turkišką arbatą reikia turėti specialų arbatinuko rinkinį, kuris susideda iš dviejų dalių- pirmajame arbatinuke kaitinamas vanduo, o antrajame, kuris yra įmontuotas ant pirmojo kaitinama arbata. Vandeniui užvirus į mažą, stiklinį, vazos formos taurę (puoduką) pilama arbata iki pusės ir likusi dalis praskiedžiama vandeniu, na, o cukrus, jau pagal poreikį, kiekvienam skirtingai. Štai kaip gaminama turkiška arbata, kurios išgėrus liežuvio pusėse lieka įdomus, savotiškas skonis.
Po sočių pietų pajudėjome į turkų mokyklą. Likau nustebinta. Pati mokykla buvo pastatyta pagal laivo braižą, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo jūrininkų mokykla. Ir dar ne viskas, aplink mokyklą, kaip beja, ir visą Galibolu miestelį zujo benamiai šunys. Labiausiai mokykloje patiko kompiterinis kambariukas, kuriame virtualiai galėjai valdyti laivą audros metu. Na, man pavyko laivą nepaskendusį išlaikyti net visas penkias minutes.
Kalbant plačiau apie mokyklą, tai joje mokausi daugiausia berniukai ir tik penkiolika mergaičių. Visi jie ruošiami būti būsimaisiais kapitonais, taip pogi mokykla, gali pasigirti nebloga valgykla, kurioje galima nusipirkti kebabą, mėsainių ir visokių kitų, paaugliui mielų dalykų.
Patys turkai yra nepaprastai draugiški ir rūpestingi. Nebuvo nei dienos, kad manęs ir kitų užsieniečių nepaklaustų: ar viskas gerai? gal ko reikia? Tai buvo žmonės, kurie per savaitę sugebėjo tapti vieni iš mano geresnių draugų.
Paprastumas bei nuoširdumas.
Buvo surengtas mums roko koncertas ant viešbučio stogo. Eidama į jį maniau, kad bus man nepriimtina muzika, bet buvau nustebinta,kad turkų rokas mažai kuo skyrėsi nuo mūsų. Muzika, tiesiog atpalaidavo ir suteikė mums energijos. Visi šoko, ,,kratėsi‘‘ apimti trankaus muzikinio ritmo.
Kelionėje, Galibolu miestelyje, neapseita ir be eskursijų. Aplankėme Troją. Išvydome senus, legendų apimtus griūvėsius, pametėme legendinį Trojos arklį, kuris buvo naudojamas garsiame istorinio filmo epe ,,Troja‘‘.
Pagerbėme ir Pirmojo pasaulio mūšių laukus. Turkai- tikri patriotai. Tiek kavinėse, namuose, gatvėse-žodžiu, visur galėjai matyti jų didvyrių paveikslus, vėliavas. Jie didžiuojasi savo pergalėmis, kariais, kurių dėka Turkija- laisva šalis.
O vakarų metu, po eskursijų su draugais eidavo apžiurėti naktinio Galibolu. Miestelio, įsikūrusio prie uosto, kuriame gyvenome penkias dienas, likusias dvi praleidome Stambule. Mums išvažinėjant verkė ne tik merginos, bet ašarų neslepė ir vaikinai, nes per tą laiką tapome, kaip viena didelė šeima.
Stambulas.
Stambulas, kažkada buvęs Turkijos sostine. Miesta, kuriame gyvena trylika milijonų žmonių. Miestas, slepiantis įspūdingą kultūra.
Apsigyvenome su kitais užsieniečiais viešbutyje, kuris įsikūręs miesto centre.
Pamatėme Mėlynąja mečetę, kurioje musulmonai ryte užsirakindavo ir melsdavosi apie dvi valandas. Manau, nepaslaptis, kad turkai į dieną meldžiasi penkis kartus: anksti ryte, vidurdienį, diena, vakare ir naktį. Būdavo keista gatve matyti juodai, su šydais apsirėdžiusęs moteriškes, nors- atvirai pasakius- jų nebuvo tiek jau ir daug.
Mečetėje turėjome nusiauti batus, nes grindys patiestos puošniais kilimais. Viduje, ji suskirstyta į dvi dalis: vyrų ir moterų. Vyrams palikta labai didelė erdvė (nors jų neitin daug), o moterys įspaustos į kamputį. Mums gidas papasakojo apie jų realigiją, meldimosi ritualą, simbolius ir t.t
Pabūvojome ir Topkapi sultono rūmose, kuriuos apeiti prireikė gerų kelių valandų. Įspūdingai ištapytos sienos, auksiniai papuošalai, kardai ir kiti dalykai, jų tikrai tenais nestingo.
Aišku neapsėjome ir be ,,legendinio‘‘ turkų turgaus. Derėjomės, nes, anuot jų pačių, jei su turkų prekeiviu nesideri jiems,tai kaip įžeidimas. Parsivežiau tikrą turkiška kalijaną, vadiname Nargile, bei saldumynių, kurių Lietuvoje tikrai nerasi.
Ši kelionė sužavėjo tiek mokinius, tiek pačius mokytojus. Neišdildomi įspūdžiai glūdi mūsų širdyse. Net ir dabar po tiek laiko žvilgsnis vis ilgesingai krypsta į Turkijos pusę. Ir išvažiuodama pasakiau:
- Aš dar grįšiu.

By Karolina Rauličkytė